Du šildymo šaltiniai viename name: kaip suprasti, kuris iš jų sugedo

Hibridinėje sistemoje šilumos siurblys ir dujinis katilas dalijasi tuo pačiu šildymo kontūru. Čia gedimą dažniausiai išduoda ne tai, kas nebeveikia, o tai, kas pradėjo dirbti per daug. Jei katilas užsikuria tada, kai turėtų ilsėtis, priežastis paprastai slypi siurblyje, valdiklyje arba trieigiame vožtuve.

Tokių namų Lietuvoje vis daugėja. Dalis savininkų prie seno dujinio katilo prijungė oras–vanduo siurblį, kad sumažintų dujų sąnaudas. Kiti paliko katilą kaip atsarginį šaltinį šalčiausioms savaitėms. Sumanymas logiškas, bet du įrenginiai viename kontūre reiškia ir dvigubai daugiau vietų, kur gali kas nors nutikti. Todėl šilumos siurblių remontas tokiame name beveik niekada nebūna atskiras darbas: meistras turi matyti visą schemą, o ne vien lauko bloką.

Kas yra bivalentinis taškas ir kodėl jis svarbus

Kiekviena hibridinė sistema turi nustatytą lauko temperatūrą, žemiau kurios darbą perima katilas arba abu šaltiniai dirba kartu. Šis slenkstis vadinamas bivalentiniu tašku. Montuotojai jį dažnai parenka tarp minus dviejų ir minus septynių laipsnių. Tikslus skaičius priklauso nuo namo šilumos nuostolių ir nuo dujų bei elektros kainų santykio.

Bėda ta, kad šio skaičiaus valdiklyje kasdien nematote. Jis gali pasislinkti į plius penkis po programinės įrangos atnaujinimo, elektros dingimo ar neatsargaus mygtukų spaudymo. Tada katilas dirbs didžiąją rudens dalį, o savininkas tai pastebės tik gavęs dujų sąskaitą. Siurblys tuo metu bus visiškai tvarkingas.

Trys simptomai ir ką jie reiškia

Katilas dirba šiltomis dienomis. Pirmiausia verta patikrinti bivalentinio taško ir prioritetų nustatymus. Jei jie teisingi, gali būti, kad siurblys siunčia klaidos signalą, kurį valdiklis supranta kaip komandą perjungti šaltinį. Tada tikroji priežastis yra siurblio jutiklis, srauto relė arba šaltnešio slėgis.

Radiatoriai šilti, bet vonios grindys šaltos. Hibridinėse sistemose dažnai būna du skirtingos temperatūros kontūrai. Jei maišymo vožtuvas užstringa, vienas kontūras gauna per karštą šilumnešį, kitas – per vėsų. Abu šildymo šaltiniai tuo metu gali veikti nepriekaištingai.

Katilas įsijungia ir po kelių minučių išsijungia. Dažnai tai reiškia, kad grįžtantį šilumnešį jau pašildė siurblys ir katilui tiesiog nėra ką daryti. Toks taktavimas greitai dėvi degiklį, uždegimo elektrodą ir ventiliatorių. Tokiais atvejais dujinių katilų remontas kartais baigiasi valdymo logikos pakeitimu, o ne detalių keitimu.

Kada hibridinė sistema apsimoka labiausiai

Hibridinės sistemos logika paprasta. Kai lauke nešalta, šilumos siurblys šilumą pagamina pigiau. Per didžiuosius šalčius jo efektyvumas krenta, ir darbą pigiau atlieka katilas. Kur tiksliai yra ši riba, priklauso nuo energijos kainų. Jei elektra brangsta, o dujos pinga, ekonomiškai pagrįstas bivalentinis taškas pasislenka aukštyn, ir atvirkščiai. Todėl nustatymus verta peržiūrėti bent kartą per sezoną, o ne palikti tokius, kokius prieš kelerius metus nustatė montuotojas.

Kai kurie valdikliai leidžia pasirinkti, pagal ką perjungti šaltinius: pagal lauko temperatūrą, pagal kainų santykį arba pagal tai, ar siurblys spėja pasiekti reikiamą šilumnešio temperatūrą. Paskutinis variantas patogus, bet jis slepia problemas. Jei siurblys pradeda silpti, pavyzdžiui, dėl šaltnešio nuotėkio ar užsiteršusio šilumokaičio, valdiklis tiesiog dažniau įjungia katilą. Namuose šilta, viskas atrodo tvarkinga, tik sąskaitos auga.

Todėl hibridinėje sistemoje verta stebėti ne tik temperatūrą kambariuose, bet ir tai, kiek valandų per mėnesį dirbo kiekvienas šaltinis. Daugelis valdiklių šią statistiką kaupia, tik ji paslėpta meniu gilumoje.

Kodėl svarbu, kad meistras matytų abu įrenginius

Didžiausia hibridinių sistemų bėda yra išsiskaidžiusi atsakomybė. Siurblį montavo viena įmonė, katilą prieš dešimt metų – kita, o valdiklį jungė trečia. Kai kas nors sugenda, kiekvienas tikrina savo dalį ir gedimo neranda. Savininkas sumoka už du iškvietimus, o problema lieka.

Todėl prieš kviečiant specialistą verta pasiruošti kelis dalykus:

• abiejų įrenginių modelius ir gamybos metus;
• hidraulinės schemos nuotrauką ar eskizą, jei toks buvo paliktas montuojant;
• valdiklio ekrano nuotraukas su klaidų istorija.

Tokia informacija leidžia jau per pirmą vizitą pasakyti, kur ieškoti, o ne spėlioti.

Ką savininkas gali patikrinti pats

Kelioms patikroms įrankių nereikia:

• Sistemos slėgis. Šaltame kontūre jis paprastai būna maždaug tarp vieno ir dviejų barų. Konkretų intervalą nurodo gamintojas.
• Lauko blokas. Jo šilumokaitis turi būti švarus, be lapų ir sniego.
• Katilo ekranas. Jame neturi būti apsauginio išjungimo pranešimo.
• Valdiklio laikrodis. Jis turi rodyti teisingą laiką, nes nuo jo priklauso naktiniai režimai, o kai kuriose sistemose ir elektros tarifų logika.

Dar vienas paprastas būdas – kelias dienas užsirašinėti lauko temperatūrą ir tai, kuris šaltinis tuo metu dirbo. Iš tokių užrašų specialistas greitai pamato, ar sistema perjungia šaltinius ten, kur turėtų.

Viską, kas susiję su šaltnešiu, dujų tiekimu, degimo nustatymais ir elektronika, palikite specialistams. Hibridinė sistema atsiperka tik tada, kai abi jos pusės dirba kaip komanda, o ne kaip du kaimynai, kurie nesikalba.