Evoliucija mus sukūrė gentimis. Tūkstančius metų išgyvenimas priklausė nuo gebėjimo bendradarbiauti, pasitikėti, veikti išvien. Šiandien sėdime atskiruose kabinetuose, dirbame per „Zoom” ir siunčiame emocijas kaip piktogramas.
Bet smegenys nepasikeitė. Jos vis dar ieško genties.
Oksitocino efektas
Kai žmonės praleidžia laiką kartu neformalioje aplinkoje, smegenyse išsiskiria oksitocinas – vadinamasis „ryšio hormonas”. Tas pats, kuris jungia motiną ir kūdikį, sukuria pasitikėjimą tarp partnerių.
Darbo aplinkoje oksitocino lygis paprastai žemas. Stresas, konkurencija, hierarchija – visa tai slopina hormoną, kuris atsakingas už pasitikėjimą. Rezultatas: kolegos bendradarbiauja formaliai, bet tikro ryšio nėra.
Vienas kokybiškas komandinis renginys gali pakeisti cheminį balansą. Bendras juokas, dalijimasis patirtimis, laisvas bendravimas – visa tai kelia oksitocino lygį ir kuria pasitikėjimo pagrindą, kuris išlieka grįžus į biurą.
Nuotolinio darbo paradoksas
Pandemija išmokė mus dirbti iš bet kur. Efektyvumas nenukrito, kai kuriose srityse net išaugo. Tai puiku, tiesa?
Ne visai. Tyrimai rodo, kad nuotolinio darbo komandose inovacijos ir kūrybiškumas mažėja. Žmonės puikiai atlieka apibrėžtas užduotis, bet rečiau generuoja naujas idėjas ir sunkiau sprendžia kompleksines problemas.
Priežastis paprasta: spontaniški pokalbiai išnyko. Tie atsitiktiniai susitikimai prie kavos aparato, koridoriuose, po susirinkimų – būtent jie dažnai uždegdavo kūrybiškumo kibirkštį.
Hibridinio ir nuotolinio darbo eroje suplanuoti fiziniai susitikimai tampa ne prabanga, o būtinybe. Komandos formavimo vakarėlis ar kitas bendras renginys atlieka funkciją, kurią anksčiau atliko kasdieniai susidūrimai biure.
Psichologinis saugumas: esminis ingredientas
Google atliktas tyrimas „Project Aristotle” bandė išsiaiškinti, kas skiria efektyviausias komandas nuo vidutinių. Atsakymas nustebino: ne talentai, ne patirtis, ne lyderystė.
Lemiamas faktorius – psichologinis saugumas. Tai jausmas, kad gali klysti, užduoti „kvailą” klausimą, pasiūlyti nestandartinę idėją ir nebūti išjuoktas ar nubaustas.
Kaip sukurti psichologinį saugumą? Tikrai ne per oficialius susirinkimus. Jis formuojasi per neformalius kontaktus, kai žmonės pamato vieni kitus kaip žmones, o ne kaip funkcijas. Kai sužinai, kad griežtas finansų direktorius šeštadieniais veda vaikus į futbolą, jis nebeatrodo toks bauginantis.
Introvertai ir ekstravertai: skirtingi poreikiai
Ne visi žmonės vienodai reaguoja į komandinius renginius. Ekstravertai klesti – jiems tai energijos šaltinis. Introvertams gali būti išsekinama.
Geras komandos formavimo renginys atsižvelgia į abu tipus. Jis sukuria erdvę gyvam bendravimui, bet nepriverčia visų būti dėmesio centre. Veiklos, kur galima stebėti ir dalyvauti savo tempu. Galimybė pasitraukti į ramesnę zoną ir pasikalbėti dviese.
Interaktyvūs formatai – pavyzdžiui, su profesionalais, kurie veda veiklą ir įtraukia dalyvius – leidžia kiekvienam rasti savo vietą. Introvertui lengviau įsitraukti stebint ir mokantis, nei šokant ant stalo.
Dažnumas ar intensyvumas?
Įmonės dažnai klausia: vienas didelis renginys per metus ar keli mažesni? Atsakymas: abu.
Dideli metiniai renginiai sukuria ypatingą patirtį ir kolektyvinę atmintį. Mažesni susitikimai palaiko ryšį per likusį laikotarpį.
Optimalu: vienas reikšmingas renginys per metus ir mažesni susibūrimai kas ketvirtį. Tai neleidžia ryšiams išblėsti ir kuria komandinės kultūros tęstinumą.
Karta, kuri reikalauja prasmės
Jaunesnės kartos darbuotojams – Y ir Z – darbas turi turėti prasmę. Atlyginimas svarbus, bet nepakankamas. Jie nori priklausyti kažkam didesniam nei jie patys.
Komandinis renginys, atliktas teisingai, siunčia žinutę: čia ne tik dirbama, čia kuriama bendruomenė. Tai konkurencinis pranašumas darbuotojų rinkoje.
Įmonės, kurios investuoja į komandos ryšius, lengviau pritraukia ir išlaiko talentus. Žmonės nori dirbti ten, kur jaučiasi žmonėmis, o ne ištekliais.
Grįžimas prie šaknų
Galbūt visa ši „team building” industrija – tik grįžimas prie to, kas buvo natūralu tūkstančius metų. Gentis rinkdavosi prie laužo ne dėl efektyvumo ar KPI. Rinkdavosi, nes taip veikia žmonės.
Šiandien laužą pakeitė kiti formatai, bet esmė išlieka: žmonėms reikia būti kartu. Ne per ekraną, ne per ataskaitą – gyvai, čia ir dabar.
Tai ne išlaidos. Tai investicija į tai, kas mus daro žmonėmis.
