„Mama, dar penkias minutes!” – šį frazę girdžiu kasdien. Kartais rytais, prieš išvykstant į mokyklą. Dažniau – vakarais, kai jau seniai turėjome išjungti visus ekranus. Mūsų namuose, kaip ir daugelyje kitų lietuviškų šeimų, technologijos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Planšetės, išmanieji telefonai, kompiuteriai, žaidimų konsolės, išmanūs televizoriai – visi šie ekranai reikalauja mūsų dėmesio, o labiausiai – vaikų.
Esu Kristina, dviejų vaikų mama, ir šiandien pasidalinsiu savo patirtimi, kaip mūsų šeima ieško (ir kartais randa!) balanso tarp technologijų teikiamų galimybių ir tradicinio, į tarpusavio santykius orientuoto šeimos gyvenimo.
Mūsų šeimos istorija: nuo visiško draudimo iki subalansuoto požiūrio
Kai Lukas gimė prieš devynerius metus, buvau tvirtai nusiteikusi – jokių ekranų bent iki trejų metų! Prisimenu, kaip griežtai laikydavausi šios taisyklės. Svečiai žinojo, kad mūsų namuose negalima tikrinti telefono vaiko akivaizdoje. Mano vyras juokaudavo, kad išjungiu internetą, vos tik išgirstu kūdikio verksmą.
„Ar nemanai, kad persistengi?” – kartą paklausė mano sesuo, kai paslėpiau jos telefoną po pagalve, Lukui įėjus į kambarį.
O tada gimė Emilija. Ir mūsų „jokių ekranų” politika subyrėjo kaip kortų namelis. Kaip daugelis antrų vaikų, Emilija matė technologijas nuo pirmųjų dienų – jei ne tiesiogiai jai skirtus ekranus, tai bent jau stebėdama, kaip jos brolis žaidžia planšete ar kaip mes, tėvai, nuolat tikriname telefonus.
Kaltės jausmas buvo didžiulis. „Esu bloga mama”, – kartodavau sau, kai, išsekusi po nemigo nakties, leisdavau Lukui žiūrėti multfilmus, kad galėčiau pamaitinti Emiliją ar tiesiog išgerti kavos.
Bet ilgainiui supratau: visiškas technologijų draudimas šiuolaikiniame pasaulyje nėra nei įmanomas, nei būtinas. Svarbiau rasti balansą – sukurti taisykles, kurios leistų vaikams naudotis technologijomis, bet kartu mokytų juos sveiko požiūrio į ekranus.
Skaitmeninės dilemos: su kokiais iššūkiais susiduriame?
Mūsų virtuvėje ant šaldytuvo kabo popieriaus lapas su užrašu „Šeimos skaitmeninės dilemos”. Tai sąrašas klausimų, su kuriais nuolat susiduriame:
- Kiek ekranų laiko yra „per daug”? Ar galima taikyti tas pačias taisykles skirtingo amžiaus vaikams?
- Kokios programėlės ir žaidimai yra „geri”, o kokių geriau vengti? (Ar edukacinis žaidimas visada vertingesnis už paprastą pramoginį?)
- Kaip užtikrinti vaikų saugumą internete nepažeidžiant jų privatumo?
- Ar technologijos mus suartina ar atitolina? (Kai visi keturi sėdime ant sofos, kiekvienas įnikęs į savo ekraną – ar mes vis dar leidžiame laiką kartu?)
- Kaip būti geru pavyzdžiu vaikams, kai patys jaučiame priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių?
Prisimenu, kaip kartą, per šeimos vakarienę, Lukas manęs paklausė: „Mama, kodėl sakai, kad negalima neštis telefono prie stalo, bet pati jį pasiimi, kai ateina žinutė?”
Tą vakarą pirmą kartą iš tiesų suvokiau, kad vaikai mokosi ne iš to, ką sakome, o iš to, ką darome.
Mūsų šeimos skaitmeninės taisyklės: kas veikia, o kas – ne
Po daugelio bandymų ir klaidų, štai taisyklės, kurios šiuo metu geriausiai veikia mūsų šeimoje:
1. Ekranams skirtas konkretus laikas
Vietoj neaiškių „ne per daug” taisyklių, nustatėme konkretų laiką:
- Mokyklos dienomis: 1 valanda po namų darbų
- Savaitgaliais: 2 valandos per dieną, suskirstytos į du kartus
„Bet mano draugas Matas gali žaisti, kiek nori!” – protestuoja Lukas.
„Matas turi savo šeimos taisykles, mes – savo,” – atsakau, nors kartais ir suabejoju, ar nesu pernelyg griežta.
2. Ekranų laisvos zonos
Mūsų namuose yra vietos, kur ekranai tiesiog nepriimtini:
- Valgomasis (per valgymą jokių telefonų niekam, įskaitant suaugusius!)
- Miegamieji (bent jau valandą prieš miegą)
- Automobilis (išskyrus ilgas keliones)
3. „Ekranas su tikslu” politika
Pastebėjome, kad ne visas ekranų laikas vienodas. Todėl įvedėme „ekranas su tikslu” taisyklę. Emilija žino, kad jei ji nori naudoti planšetę piešimui ar animacijų kūrimui, tai nesiskaičiuoja į įprastą ekranų laiką. Lukas gali prašyti papildomo laiko projektams ar edukaciniams žaidimams.
4. Šeimos skaitmeninės detoksikacijos dienos
Kiekvieną sekmadienį (bent jau stengiamės!) turime „analoginę dieną” – jokių ekranų visai šeimai. Iš pradžių vaikai protestavo, dabar tai tapo mūsų tradicija.
„Žinai, mama, šiandien buvo visai smagu be telefonų,” – pripažino Lukas po mūsų kelionės į mišką praėjusį sekmadienį, ir tai buvo viena gražiausių mano, kaip mamos, pergalių.
5. Kontraktas su vyresniu vaiku
Su Luku, kuriam jau 9-eri, pasirašėme „skaitmeninį kontraktą” – dokumentą, kuriame išdėstytos jo teisės ir atsakomybės internete. Jis pats prisidėjo prie taisyklių kūrimo, todėl jaučiasi labiau įsipareigojęs jų laikytis.
Technologijos kaip šeimos ryšio stiprinimas: mūsų atradimai
Ilgainiui supratau, kad technologijos gali ne tik skaldyti šeimos dėmesį, bet ir tapti įrankiu ryšiams stiprinti. Štai keletas būdų, kaip mes panaudojame technologijas kurti, o ne griauti šeimos santykius:
Bendri skaitmeniniai projektai
Praėjusią žiemą, kai siautė gripas ir visi buvome prikaustyti prie namų, pradėjome šeimos tinklaraštį. Lukas fotografuoja, aš rašau tekstus, vyras kuria dizainą, o Emilija… na, ji darbuojasi kaip modelis mūsų nuotraukose! Net negalėjau įsivaizduoti, kiek daug temų aptarsime planuodami įrašus.
Virtualūs šeimos susitikimai
Mano tėvai gyvena Airijoje, o vyro šeima – Klaipėdoje. Reguliarūs video pokalbiai padeda išlaikyti ryšį su seneliais. Vaikai kartais skundžiasi, kad tai „nuobodu”, bet sukūrėme žaidimą – per kiekvieną pokalbį seneliai užduoda vaikams mįslę ar užduotį, kurią jie turi išspręsti iki kito skambučio.
Šeimos filmo vakarai
Penktadienio vakarais turime tradiciją – žiūrime filmą visi kartu. Svarbi taisyklė: jokių telefonų peržiūros metu. Prieš filmą 15 minučių skiriame diskusijai, ko tikimės, o po filmo aptariame, kas patiko ar nepatiko.
„Man nepatiko, kai tas berniukas paliko šunį!” – emocingai aiškina Emilija po neseniai žiūrėto filmo.
„O kodėl, tavo manymu, jis taip pasielgė?” – klausia tėtis, ir prasideda gili diskusija apie pasirinkimus ir pasekmes, atsakomybę ir meilę.
Šie pokalbiai man yra brangiausi – technologija tampa ne tikslu, o priemone gilesniam bendravimui.
Technologijų įtaka vaikų sveikatai: ko išmokome?
Per pastaruosius kelerius metus pastebėjome, kaip skirtingai technologijos veikia mūsų vaikus:
Lukas (9 m.)
Kai Lukui leidžiame žaisti žaidimus be laiko apribojimų, pastebime:
- Padidėjusį irzlumą, ypač kai prašome baigti žaidimą
- Sunkumus užmiegant
- Mažesnį norą dalyvauti fizinėse veiklose
Tačiau jis puikiai naudojasi edukacinėmis programėlėmis, išmoko programavimo pagrindų naudodamas „Scratch” ir žymiai pagerino anglų kalbos žinias žaisdamas žaidimus su užsienio draugais.
Emilija (5 m.)
Emilija į ekranus reaguoja kitaip:
- Ji gali žiūrėti tą patį filmuką daugybę kartų (kas kartais leidžia man ramiai paruošti vakarienę!)
- Po ilgesnio ekranų laiko jai būna sunkiau susikaupti prie kitų veiklų
- Tačiau ji išmoko raidžių ir skaičių naudodama edukacines programėles
„Mama, žiūrėk, aš moku parašyti EMILIJA!” – džiaugiasi ji, naudodama pirštuką rašyti planšetėje, ir šis pasiekimas man primena, kad technologijos gali būti puikus mokymosi įrankis.
Kaip kalbėti su vaikais apie skaitmeninį saugumą?
Interneto saugumas – tema, kuri neduoda ramybės daugeliui tėvų. Štai kaip mes pradėjome šiuos pokalbius:
Su ikimokyklinuku
Su Emilija kalbame paprastai:
- Internetas yra kaip didelis miestas – jame yra nuostabių vietų, bet negalima eiti visur
- Prieš įdiegiant naują programėlę, visada klausiame tėvų
- Jei ekrane pasirodo kažkas, kas gąsdina ar nepatinka, iškart rodyti mamai ar tėčiui
Su pradinuku
Su Luku pokalbiai jau sudėtingesni:
- Kartu sukūrėme „stiprius” slaptažodžius ir paaiškinome, kodėl jų negalima dalintis
- Kalbame apie asmeninius duomenis – kas jie yra ir kodėl jų nereikėtų skelbti internete
- Aiškiname, kad ne visi žmonės internete yra tie, kuo dedasi
Po vieno tokio pokalbio Lukas manęs paklausė: „Bet jei negalima tikėti žmonėmis internete, kaip tada susidraugauti žaidžiant?”
Tai buvo puiki proga aptarti skirtumą tarp virtualių žaidimų draugų ir tikrų draugysčių, tarp privatumo ir atsargumo.
Technologijų balansas skirtinguose amžiaus tarpsniuose
Mūsų patirtis rodo, kad kiekviename vaikų amžiaus etape reikia skirtingo požiūrio:
Kūdikiai ir ankstyvoji vaikystė (0-2 m.)
Emilija buvo 18 mėnesių, kai pirmą kartą parodėme jai trumpą filmuką per mano gimtadienio šventę, kad galėčiau ramiai pasikalbėti su svečiais. Kas prasidėjo kaip „tik šį kartą” greitai tapo įpročiu.
Dabar, remdamasi savo patirtimi, rekomenduočiau:
- Kuo ilgiau atidėti ekranus šiame amžiuje
- Jei naudojate ekranus, būkite šalia ir kalbėkite apie tai, ką vaikas mato
- Niekada nenaudoti ekranų kaip „elektroninės auklės” valgant ar migdant
Ikimokyklinukai (3-6 m.)
Su Emilija šiame etape sekasi geriau nei sekėsi su Luku, nes jau turime sistemą:
- Aiškūs laiko limitai (30 min. per dieną su manimi šalia)
- Tik specialiai atrinktų programėlių naudojimas
- Daug pokalbių apie tai, kas realu ir kas ne
„Mama, ar drakonai tikri?” – klausia Emilija po animacinio filmo.
Tokie klausimai man primena, kaip svarbu padėti vaikams atskirti ekranuose matomą fantaziją nuo realybės.
Pradinukai (7-10 m.)
Lukas jau supranta laiko ribojimo prasmę ir technologijų vietą mūsų gyvenime:
- Kartu nustatome taisykles ir pasekmes
- Diskutuojame apie tai, kodėl kai kurie žaidimai ar programėlės sukurti taip, kad būtų „priklausomi”
- Mokomės atpažinti, kada laikas padaryti pertrauką
„Tėti, man atrodo, aš per daug žaidžiu. Jaučiuosi piktas, kai reikia išjungti,” – prisipažino kartą Lukas, ir tai buvo vienas didžiausių mūsų pasiekimų – jis pradėjo atpažinti technologijų poveikį savo emocijoms.
Tėvų dilema: kaip būti geru pavyzdžiu?
Didžiausias mūsų iššūkis – ne vaikų ekranų laikas, o mūsų pačių įpročiai. Kartą pagavau save tikrinat elektroninį paštą, kai Emilija man rodė savo piešinį. Ji nusiminė, ir tai buvo skaudus priminimas, kad tėvų dėmesys vaikams yra brangiausias turtas.
Štai keletas taisyklių, kurias nustatėme sau:
- Vakarienės metu visi telefonai – dėžutėje ant virtuvės spintelės
- 30 minučių po darbo – „pereinamasis laikas” be technologijų, skirtas vien vaikams
- Savaitgalio rytai (iki 11 val.) – laikas be ekranų visai šeimai
„Bet mamyte, tau atėjo žinutė!” – kartais primena Emilija, išgirdusi pranešimo garsą.
„Ji gali palaukti. Dabar mano laikas su tavimi,” – atsakau, nors kartais turiu stipriai save kontroliuoti, kad nesiekčiau telefono.
Ko išmokome per šiuos metus?
Mūsų kelionė ieškant balanso tarp technologijų ir „tikro gyvenimo” toli gražu nesibaigė. Kasdien mokomės ir taisome savo strategijas. Štai svarbiausia, ką supratome:
- Nuoseklumas svarbiau už griežtumą. Geriau turėti paprastesnes taisykles, kurių nuosekliai laikomasi, nei sudėtingas, kurių neįmanoma įgyvendinti.
- Dialogas svarbesnis už draudimus. Kai Lukas aistringai pasakoja apie savo mėgstamo žaidimo lygius, užuot sakiusi „gana apie tuos žaidimus”, klausiu detalių – taip parodau, kad gerbiu jo pomėgius.
- Technologijos nėra priešas. Jos yra įrankis, kurio naudojimą reikia išmokti valdyti.
- Vaikams reikia erdvės eksperimentuoti. Kartais leisti vaikui padaryti klaidą virtualioje erdvėje yra vertingesnė pamoka nei nuolatinė kontrolė.
- Pusiausvyra atsiranda per laiką. Nepavyks nustatyti tobulų taisyklių iš karto – tai nuolatinio derinimo procesas.
Praėjusį savaitgalį mes visi keturi važiavome dviračiais palei Nerį. Telefonai liko namuose, ir tai buvo viena geriausių mūsų dienų. Tą vakarą Lukas man pasakė: „Žinai, mama, kartais visai smagu, kai nėra ekranų.”
Šie žodžiai man buvo geriausia dovana – ženklas, kad mūsų vaikai pradeda suprasti tikrosios, ne virtualios, patirties vertę. Tai nereiškia, kad nustosime naudoti technologijas ar kad nebeturėsime iššūkių. Tai reiškia, kad po truputį mokomės gyventi pasaulyje, kuris vis labiau persmelktas technologijomis, neprarandant žmogiškojo ryšio, kuris padaro mus šeima.
Šią kelionę tęsiame kiekvieną dieną – su klaidomis, atradimais ir nuolatine pusiausvyros paieška. Bet svarbiausia pamoka, kurią išmokau kaip mama: technologijos gali būti tiek jungianti, tiek skirianti jėga – viskas priklauso nuo to, kaip mes pasirenkame jas naudoti.
O kaip jūsų šeima sprendžia technologijų balansą? Kokios taisyklės veikia jūsų namuose? Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose – mokykimės vieni iš kitų, nes šioje skaitmeninėje kelionėje visi esame kartu.
